Pengalaman menggunakan kūnas plonas žolelių

Kad ir koks apgailėtinas jo galas. Dabar ji kikeno be paliovos. Iki ten vos pusvalandis kelio. Būtent taip prieš kelerius metus nutiko ir man. Pūčiau į virpančią liepsną, kol ji įsidegė, tada paverčiau puodą ir patikrinau, kiek jame vandens.

Lietuvoje autorių teisės saugomos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo. Kai personažai tampa tokie artimi, kad diena be jų atrodo tuščia ir nyki? Būtent taip prieš kelerius metus nutiko ir man. Todėl ilgai nedvejojusi nusprendžiau jų gyvavimą pratęsti.

Nuo pat numesti svorio mt juliet tn žavėjausi pagoniškos Lietuvos istorija bei mitologija — pengalaman menggunakan kūnas plonas žolelių su daugybe dievų ir dievukų, kurie, rodos, slepiasi už kiekvieno medžio.

Vėliau įnikau į rimtas istorikų knygas, tačiau greitai pastebėjau, kad be sakmių, padavimų ir rašytojų fantazijų Lietuvos istorija man nebeatrodo tokia patraukli. Labiau norėjosi ją pengalaman menggunakan kūnas plonas žolelių liudininkų akimis: žmonių, tikėjusių, ar gal net ir žinojusių, kad šalia židinio snaudžia namų dvasia, kad trumpiausią metų naktį derėtų būti budriam, kad nepakliūtum į piktųjų pinkles, o kraštą ištikus nelaimei galima tikėtis dievų pagalbos.

Be to, greta didžiųjų istorinių įvykių, mus pasiekiančių per istorikų metraščius, vyksta įprastas, bet kartu ir stebuklingas gyvenimas: žmonės gimsta, auga, myli, kovoja, miršta. Tie įvykiai galėjo būti neįdomūs metraštininkams, tačiau man pasirodė verti perkelti į knygą.

Knygos pasaulis sukonstruotas ne tik iš istorinių detalių, bet ir lietuvių mitologijos, senovinių dainų, legendų, muziejuose matytų daiktų ir Galite vadinti tai fantastika.

Nes, tiesą pasakius, nuo fantastinių apsakymų šis kūrinys ir prasidėjo. Pagrindinė veikėja Iglė, nuo gimimo pažymėta šešėlių saulės ženklu, geba regėti paprastiems žmonėms nematomas dvasias ir būtybes. Šis gebėjimas kartą jai jau padėjo išgelbėti savo žemiečius, tačiau tai turėjo savo kainą. Negana to, kad prarado sau artimus žmones, ji neteko ir šešerių gyvenimo metų. Dabar Iglė pasirengusi iš naujo kurti savo gyvenimą, tačiau gyvenvietę pasiekia žinia apie jų link žygiuojantį priešą ir žmonės vėl prašo jos pagalbos.

Tik ar tai nebus per sunki užduotis merginai, kuri tetrokšta tapti žolininke, mylėti ir būti mylima?

Ką ji pasirinks — pareigą savo krašto žmonėms ar asmeninę gerovę? Pagaliau, ar šešėliuose slypintį blogį galima panaudoti gėrio vardan?!

Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Garsiausia iš jų - "Dinos knyga" - romanas apie išdavystę ir kaltę, gaivališką ir nepasotinamai juslingą moters prigimtį. Baisus sukrėtimas, patirtas ankstyvojoje vaikystėje, persekioja Diną visą gyvenimą, paveikia jos sąmonę.

Greta Musteikienė I. Baimė kaustė lyg žiemos šaltis, o smilkiniuose girdėjau savo širdies dūžius. Pelkės dumblas traukė gilyn.

Iš visų jėgų spaudžiau Barto pirštus, bet jie toliau slydo. Aukšta pakrantės žolė, buvusi ta vienintelė vieta kur galėjau prisilaikyti, trūkinėjo tarp pirštų, o Bartas vis dar nekreipė į mane dėmesio, toliau tiesdamas ranką į skęstantį nepažįstamą barzdočių. Negi nesupranta, kad ir mudu tuojau įvirsime paskui? Liko tiek nedaug, kol Barto rankos pasieks vyriškio apykaklę, bet nemaniau, kad net tiek sugebėsiu išstovėti.

Atsilošiau, dar tikėdamasi išsilaikyti pati ir išlaikyti jį. Pengalaman menggunakan kūnas plonas žolelių, apžėlusi galva murktelėjo po tamsiu vandeniu, o Bartas vėl trūktelėjo mano ranką.

Suinkščiau iš baimės. Vėsus vanduo greitai siekė vis aukščiau, sunkus drobinis sijonas vis labiau dažėsi žaliu dumblu, o nuo kiekvieno Barto judesio ant netvarios žemės vis tolyn slydo kojos. Tuojau ir mes panirsime, gilyn į juodą gelmę, jau dabar čiupinėjančią mūsų kūnus slidžiais pirštais, trokštančią mus tuojau praryti. Akimirką net šmėstelėjo mintis jį paleisti.

Tik trumputei akimirkai. Ne — jei jis, tai ir aš kartu. Tirštas šaltas dumblas ir vandens žolių pinklės staigiai gurktelėjo ir apsupo kelius. Ausyse ėmė spengti. Sucypiau: — Slystu, mes Ranką dar smarkiau patraukė į priekį. Praradau pusiausvyrą ir deginantis šaltis perbėgo per kūną.

Giliai įkvėpiau ruošdamasi panirti. Tačiau staiga Barto alkūnė atsimušė į mano krūtinę. Delnas nebetempė gilyn, o truktelėjo į viršų. Pravėriau akis. Tvirtai stovėdamas ant žemės, jis jau tempė į krantą ir mane, ir tą šlapią išsigandusią žmogystą. Mudviejų akys trumpam susitiko — skaidrioje smaragdinėje jų žalumoje nemačiau baimės.

Cypimas ausyse ėmė slopti. Pajudinau kojas. Dumblas pasidavė ir paleido. Drebančiais pirštais ir aš įsikabinau į plačią nepažįstamojo rankovę padėdama traukti jį paskui.

Viskas, ka norite suzinoti apie seksa

Vos pajutę tvirtą sausumą po kojomis visi trys sugriuvome ant minkštos miško žolės. Viršum savęs išvydau šviesų dangų ir ramiai linguojančias miško medžių šakas. Niekados nebuvo taip gera atsigulti ant žemės. Nors naginės — pilnos vandens, o visas kūnas drebėjo iš baimės, beveik norėjosi sušukti iš džiaugsmo. Virpančiais pirštais tik suspaudžiau gintarinį skritulėlį, kabantį ant išlaikyti svorį yra sunku ir tyliai padėkojau visam, dėl ko pagalbos šį kartą viskas galėjo baigtis gerai.

Tai buvo vienas iš dalykų, kurių bijojau labiausiai — gelmė, supančiojusi kojas, nusitempia į savo šaltą tamsą ir niekas niekada manęs nebesuranda. Rankos dar drebėjo, bet širdis jau ėmė rimti. Girdėjau, kaip abu vyrai giliai kvėpuoja. Pasikėliau ant alkūnių ir pažvelgiau į Bartą. Jis sėdėjo šalia — šlapias, purvinas, bet laimingas. Drėgnais pirštais nusibraukė nuo kaktos bangomis užkritusius plaukus ir akys pasislėpė po ilgomis tankiomis blakstienomis. Jo krūtinė kilnojosi vis lėčiau.

Šešėlių saulė

Ne, dabar netikėjau, kad jis irgi gali to paties bijoti. Toliau nuo mūsų, pasirėmęs ant alkūnių, ir nepažįstamasis šviesiaplaukis bandė atgauti kvapą.

Vyriškis, vos netapęs skenduoliu, buvo ne mūsiškis. Nebežinojau kiekvieno aplinkinio gyventojo vardo, bet galbūt visus būčiau pažinusi iš veido, o jo — liesas ir kaulėtas, didelėmis atvėpusiomis ausimis — nebuvo matytas.

Salemo raganos | Jodi Picoult | download

Atkreipiau dėmesį į ornamentais puoštą odinį diržą ir prie jo kabantį kapšą. Kažkodėl ta aprangos detalė pasirodė svetimšališka. Trumputę akimirką žmogaus nustebęs, klajojantis žvilgsnis blykstelėjo mano akyse ir tarsi grąžino į tikrovę. Krūtinėje suūžė pyktis.

Šitas įvykis lengvai galėjo pasibaigti mūsų mirtimi. Ir dėl ko?

Dėl to, kad šitas žmogėnas sumąstė pelkę ne apeiti, o pereiti? Šviesiaplaukis, neišleidęs nei garso, nerangiai atsistojo. Jo kūnas susvirduliavo, o antakiai susiraukė.

Dabar į mus nebežiūrėjo, bet atidžiai dairėsi aplink ir, virpindamas šnerves, lyg bandė užuosti, išgirsti. Tarsi žvėris.

Dinos knyga

Bartas atsimerkė ir taip pat pažvelgė į jį. Tik be jokio pykčio ar susierzinimo. Nepažįstamojo kūnas įsitempė ir sustingo. Išgirdau ir aš. Kažkas atjoja? Vyriškis krūptelėjo, ir, greitai pasisukęs, liuoktelėjo į krūmynus taip vikriai, lyg bėgtų nuo pačios mirties. Mudu sekėme jį nustebusiais žvilgsniais, kol jis dingo tankiai suaugusių eglių tankmėje. Susiraukiau, bet Bartas tik šyptelėjo: — Greitai atsigavo. Kai patys vos nepaskendom jį gelbėdami!

Jo šypsena dar labiau praplito: — Ai, mieloji, nebuvo tai taip jau pavojinga. Pengalaman menggunakan kūnas plonas žolelių lūpas norėdama prieštarauti, bet atrodo ir vėl pamiršau, kaip dėlioti žodžius.

Įdomu, ar jis tai pastebėjo?

Pietūs Paryžiuje: meilės istorija su receptais

Tikėjausi, kad ne. Visą mudviejų kelionę iš visų jėgų stengiausi neišsiduoti, kad vis dar galvoju apie jį taip pat, kaip tada prieš šešerius metus.

Ne, tada jo visai nepažinojau, tada tiesiog iš pirmo žvilgsnio man jis pasirodė gražesnis net už prūsų krašte banguojančią jūrą, jau tada sugebėjo prikaustyti visą mano dėmesį, visas mintis prie savo istorijų, prie savęs. O dabar