Ar fartingas privers mane mesti svorį, 20AF John Fowles - Viksras LT | PDF

Šeštas skyrius Visą kelią jojome gana sparčiai ir netru­ kus sustojome prie daktaro Livsio durų. Jis paėmė už pavadžio senesniojo džentelmeno arklį, kai šis ne­ vikriai nušliuožė žemėn. Taip pat galite pastumti dėl žarnyne esančių bakterijų, kurios nuolat skaido maistą.

C Vertimas į lietuvių kalbą, Galina Baužytė-čepinskienė, Prologas V ikšras —sparnuotos būtybės lerva.

Blogai šokinėjo, dar blogiau kūliavirsčiu virto,— paaiškino mis- - teris Čildersas. Nieko sau! Jeigu sugebėjote taip aukštai iškilti, kodėl negalite truputį nusileisti žemyn.

Toks yra ir parašytas teks­ tas, ar bent jau taip viliasi rašytojas. Tačiau senesnė angliško žo­ džio the maggot reikšmė —užgaida arba žaismas. XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII pradžioje šis žodis kartais buvo vartojamas spe­ cialaus pavadinimo neturinčioms šokių melodijoms ir arijoms api­ būdinti Pono Beveridžo, lordo Bairono ar Karpenterio žaismas.

Prieš kelerius me­ tus be jokios akivaizdžios priežasties mano galvoje iškilo bevei­ džių keliautojų būrelio vaizdas, nukreipęs mane tam tikro įvykio link —tikriausiai kažkokio įvykio praeityje, nes buvo keliaujama arkliais ir kažkokiomis dykvietėmis. Tačiau šis pirminis ar fartingas privers mane mesti svorį daugiau nieko neslėpė Nežinau, iš kur jis atėjo ir kodėl taip įkyriai iškildavo iš pasąmonės.

Raiteliai niekada neatvykdavo į kokią nors paskirties vietą: jie paprasčiausiai jojo palei horizonto liniją tarsi kokiame filmo epizode ar lyg būtų koks nors dingusio mito pėdsakas —vienintelė išlikusi eiliuoto kūrinio eilutė. Tai, ką jūs dabar skaitysite, gali pasirodyti istorinis romanas; bet taip nėra. Tai maggot. John Fowles, Seniai seniai, vėlyvą paskutinę balandžio popietę, vienišas ke­ liautojų būrelis kerta tolimą kalnuotą vietovę Anglijos pietvaka­ riuose.

Visi raiteliai joja žingine keliu per dykvietę. Blankaus gam­ tovaizdžio —šitokioje aukštumoje dar nematyti pavasario apraiš­ kų, —vienodai pilkos rūškanos padangės fone juos gaubia slegiančios monotonijos, susitaikymo su nuobodžia kelione ir to­ kiu pat nuobodžiu metų laiku atmosfera. Jie joja žingine durpių keliu per nuvytusiais šilojais ir viržiais nuklotą dykvietę; apačioje, stačių skardžių apsuptame slėnyje, plyti tamsus vientisas miškas — medžių lapai dar neišsprogę.

Iš tolo viskas, kaip ir vienodai ne­ ryškūs keliautojų drabužiai, susilieja ūkuose. Visai nėra vėjo, rūš­ kana diena tarsi kyburiuoja sustingusi. Tik pačiuose vakaruose plonytis gelsvos šviesos ruožas teikia gražesnio oro viltį.

AR TRŪKSTA KALORIJŲ DEGINIMO: MITAS IR KAIP TAI VEIKIA - SVEIKATA -

Šio tylaus karavano priekyje joja trečią dešimtį bebaigiąs vyras tamsiai rudu apsiaustu, auliniais batais ir trikampe skrybėle už­ raitytais kraštais, papuoštais plonytėmis sidabro juostelėmis. Ir jo, ir bendrakeleivių drabužiai bei arklių pilvai aptaškyti purvais, sakytumei, lyg anksčiau tądien būtų jota klampesnėmis vietovė­ ar fartingas privers mane mesti svorį. Jis joja adeidęs pavadį, kiek pasilenkęs, įbedęs akis į kelią, tarsi blogai matytų. Už kelių žingsnių mažesniu, kresnesniu ark­ liu joja senesnis vyriškis tamsiai pilku apsiaustu, juoda, ar pepsi max sustabdo svorio kritimą tokia puošnia skrybėle; jis nesižvalgo nei į kairę, nei į dešinę: skaito laisva ranka laikomą knygelę, leisdamas romiam žirgui žingsniuo­ ti savo keliais.

Jo plaukai surišti mazgu, dešine ranka jis prilaiko prieš jį šonu sėdinčią ir į jo krūtinę atsirėmusią jauną moterį.

Naujiena: Kaip SULIEKNĖTI ir išlaikyti NORIMĄ SVORĮ visam gyvenimui?

Ji įsisupusi į rudą mantiją su gobtuvu ir taip apsikaišiusi, jog matosi vien akys ir burna. Paskui juodu tipena už virvės pri­ rištas nešulinis arklys.

Ant gyvulio užkrautas medinis rėmas, vie­ noje jo pusėje didžiulis odinis lagaminas, kitoje —mažesnė medi­ nė skrynia žalvariu kaustytais kampais. Po virviniu tinklu pūpso įvairūs ryšuliai ir krepšiai. Perkrautas gyvulys kiūtina nukoręs gal­ vą, prie jo lėtos žinginės taikosi visi kiti.

Paėmimas Varpos yra žarnyno dujos, kartais vadinamos vidurių pūtimu. Kramtant ir ryjant, galite nuryti daug oro. Taip pat galite pastumti dėl žarnyne esančių bakterijų, kurios nuolat skaido maistą. Jei jūsų žarnyne susidaro dujos, o jūs jų neperkraunate, jie pateks per žarnas ir iš jūsų kūno.

Nors jie keliauja tylėdami, kažkas juos stebi. Slėnyje priešais, ten, kur statūs šlaitai virsta uolomis ir banguojančiomis ketero­ mis, oras pritvinkęs sodrių ir grėsmingų balsų skundo, kad į jų erdvę kažkas įsibrovė.

Tai sunerimusių kranklių balsai. Šie paukš­ čiai tuomet dar toli gražu nebuvo reti, kasdien matydavai ištisas jų kolonijas net ir daugelyje miestų, o ką jau kalbėti apie atokias kaimo vietoves. Nors dabar pakilę juodi taškai sūkuriuoja už kokios mylios, jų keliamas triukšmas, dėmesys ir priešiškumas pranašauja kažką negera. Visi tądien joję, nors šiaip lyg ir nepa­ našūs, vertino savąją reputaciją ir slapčiomis baiminosi šio krank­ sėjimo.

Galėjai spėti, kad du priekyje jojantys raiteliai ir iš išvaizdos nuolankus keliautojas su žmona susitiko atsitiktinai ir laikosi drau­ ge šioje visų apleistoje vietoje tik dėl saugumo. Kad toks apdairu­ mas —ir ne dėl kranklių —tuomet buvo būtinas, matosi iš pirmo­ jo raitelio.

Iš po jo apsiausto kiek išsikišęs kardo dėklas, o kitoje pusėje išsipūtęs apsiaustas slepia —ir tai tikra tiesa —už balno kybantį pistoletą.

Keliautojas taip pat turi pistoletą žalvariu kaus­ tytame dėkle, netgi lengviau ranka pasiekiamoje vietoje, o virš nešulinį arklį prislėgusių ryšulių, prie tinklo, pririšta muškieta ilgu vamzdžiu. Tik antrasis, senesnysis raitelis atrodo neginkluo­ tas. O tuo metu tai išimtis. Tačiau jei būtų atsitiktinai susitikę, abu džentelmenai, žinoma, tarpusavyje kažką šnekėtų ir jotų gre­ ta vienas kito —kelias buvo pakankamai platus. O šie nė žodžio neprataria, kaip ir užpakalyje jojantis vyras su moterimi.

Ar „Coscto Açaí“ dubenys iš tikrųjų sveiki, atsižvelgiant į mitybos specialistus? - Maistas

Visi joja tarsi paskendę savo pačių mintyse. Už kokios mylios miškai užleidžia vietą laukams, o dar už mylios, ten, kur vienas slėnis susisiekia su kitu, plonoje dūmų skraistėje gali įžiūrėti neaiškią pastatų dėmę ir įspū­ dingą bažnyčios bokštą. Vakaruose pro nematomas prošvaistes debesyse pasirodo gintaru spindinti padangė. Šitai kitiems ke­ liautojams galėtų pralinksminti širdį, priverstų juos kažką pasaky­ ti, tačiau šiems tai nė motais. Tada it kokioje dramoje iš ten, kur kelias įsuka tarp medžių, pasirodo dar vienas raitelis —jis joja į keliautojų pusę.

Šis raitelis gana spalvingas: išblukusiu ryškiai raudonu jojiko švarku ir pana­ šia į dragūno kepure neaiškaus amžiaus kresnas vyriškis dideliais ūsais.

Ilgas kardas už balno ir drūta medinė šautuvo buožė, ky­ šanti iš stambaus dėklo, rodo, jog šis žmogus gerai suvokia gre­ siantį pavojų. Apie tai galima spręsti ir iš to, kaip jis, išvydęs artė­ jančią vilkstinę, paspaudžia pentinais žirgą ir ima staigiau kilti į kalną, tarsi norėtų ją sulaikyti ir mesti iššūkį. Tačiau keliautojai nerodo nei baimės, nei jaudulio.

Document Information

Tik skaitęs knygą senesnysis vy­ riškis kuo ramiausiai ją užverčia ir įsikiša į apsiausto kišenę. Atvy­ kėlis sustoja už kokių dešimties jardų nuo priekyje jojančio jau­ nesnio ponaičio, prideda pirštus prie kepurės ir pasukęs arklį ima joti greta. Kažką pasako ponaičiui, šis linkteli, bet į jį nepažvelgia.

Atvykėlis vėl atiduoda pagarbą, pasitraukia į šalį ir laukia, kol su juo susilygins užpakalyje jojanti porelė. Ji sustoja, atvykėlis persi­ lenkia ir atriša nešulinio arklio virvę nuo žiedo balno užpakalyje. Net ir tuomet, regis, nė vienas neprataria draugiško žodžio. Da­ bar atvykėlis užima vietą vilkstinės gale ir veda nešulinį arklį; ne­ trukus ima atrodyti, lyg jis visada čionai būtų buvęs —dar vienas abejingųjų būrelio narys. Keliautojai pasineria į belapių medžių mišką. Nelygus kelias leidžiasi stačiau —per žiemos lietus juo nuteka vandenys.

Vis daž­ niau ir dažniau arklių pasagos atsitrenkia į akmenis.

Jie pasiekia kone tarpeklį, pusiau palaidotos uolos atšlaites, sunkiai įveikia­ mas net pėsčiomis. Pirmasis raitelis, regis, šito nepastebi, nors jo arklys įsitempęs lūkuriuoja rinkdamasis kelią.

Bet tiek arklys, tiek į šoną pasviręs vyras išlaiko pusiausvyrą. Jie sulėtina žingsnį, dar kartą paslysta, vėl su tuo susidoroja, siaubin­ gai trinksint arklio kanopoms, ir pasiekia lygesnį paviršių. Prunkš­ damas tyliai sužvengia arklys. Vyras joja toliau, net neatsisuka žvilg­ telėti, kaip sekasi kitiems. Senesnysis džentelmenas sustoja. Apsižvalgo, atsisuka į porelę užpakaly. Pirštu apveda ratą prieš laikrodžio rodyklę ir rodo į že­ mę: nulipkite ir veskite.

Vyras ryškiai raudonu švarku voros gale, neseniai patyręs šio kelio sunkumus, jau nulipo nuo žirgo ir da­ bar riša nešulinį arklį prie šalikelėje išsišovusios šaknies.

Uploaded by

Nulipa ir senesnysis džentelmenas. Tuomet jo patarėjas užpakalyje nuosta­ biai mikliai nušoka nuspirdamas dešinę balnakilpę, permesda- mas koją per arklio nugarą ir vienu lanksčiu judesiu nučiuožda- mas žemėn. Jis ištiesia rankas į moterį, ši pasilenkia, pusiau nusi­ leidžia prie jo, kad ją pagautų, po to nukeltų ir pastatytų ant kojų. Senesnysis vyras apdairiai leidžiasi tarpekliu vesdamasis savo arkliuką, paskui jį —vienplaukis vyriškis odine striuke, o tada jo arklys.

Jį seka moteris vos pakeltu nuo žemės sijonu, kad galėtų matyti savo pėdas ir kur jos žengia; galiausiai paskutinis vyriškis nublukusiu ryškiai raudonu švarku. Nusileidęs jis ištiesia savo žirgo pavadį palaikyti vyrui odine striuke, tuomet apsisuka ir sunkiai kopia prie nešulinio arklio. Senesnysis džentelmenas vėl ropščia­ si ant arklio ir joja toliau. Moteris pakelia rankas ir nusismaukia mantijos gobtuvą, atpalaiduoja baltą drobinį raištį, kuriuo buvo apsirišusi apatinę veido dalį.

• Gal jie pas Bilį, — vėl šūktelėjo neregys.
• C Vertimas į lietuvių kalbą, Galina Baužytė-čepinskienė, Prologas V ikšras —sparnuotos būtybės lerva.
• holos.lt PIRMA DALIS
• Koks yra geriausias pilvo riebalų degintojas

Ji jauna, kone mergaitė, pablyškusio veido, tamsūs plaukai paprastai sušukuoti į viršų ir surišti po plokš­ čia šiaudine ar karklo šakelių skrybėlaite. Iš šonų jos kraštai lei­ džiasi palei skruostus kone iki gobtuvo, o po smakru surišti lūpas liečiančiais kaspinais.

Tokias šakelių arba kviečių šiaudų skrybė­ laites dėvi visos kuklios Anglijos kaimietės. Iš po mantijos kyšo baltas kraštelis —prijuostė. Tikriausiai ji kokia nors tarnaitė arba kambarinė.

Jos bičiulis spokso į jos palinkusią nugarą, vos judančias rankas; kairė skainioja, taršo žalias lapų širdeles, kad pamatytų pasislėpusias gėles, o dešinė laiko tamsių rausvai violetinių žiedų šakelę.

Kiek kalorijų gali sudeginti fartalas?

Jis spokso tarsi nesuvokdamas, kodėl ji turėtų šitai daryti. Jo veidas keistai paslaptingas, tad negali suprasti, ar jis neiš­ raiškingas todėl, kad vyras yra nemokša kvailys, vos ne kaip du jo vedami arkliai su likimu susitaikęs neišmanėlis, ar po šiuo neiš­ raiškingumu slepiasi kažkas gilesnio, kažkoks piktinimasis moters grakštumu, keistas sektanto įtarumas gražiųjaunų moteriškių, ku­ rios švaisto laiką skindamos gėles, atžvilgiu.

Tačiau jo veidas ne­ paprastai taisyklingas, proporcingas ir drauge su akivaizdžiu jud­ rumu, įgimtu atletiškumu ir jėga teikia šiam aiškiai žemos ir, ži­ noma, ne graikų kilmės ar fartingas privers mane mesti svorį kažkokio nepriderančio panašumo į klasikinį Apoloną; nes pats keisčiausias dalykas jo veide yra akys, tokios tuščios ir mėlynos, tarsi jis būtų aklas, ar fartingas privers mane mesti svorį aiškiai matyti, kad taip nėra.

Jos itin pabrėžia paslaptingą išraišką, nes neišduo­ da nė vieno jausmo, atrodo visada ar fartingas privers mane mesti svorį ką nors spoksančios, byloja, jog jų savininkas yra kažkur kitur. Tai panašiau į dvigubus foto­ aparato lęšius, o ne į normalias žmogaus akis. Dabar mergina atsitiesia ir uostydama savo mažytę puokštę grįž­ ta prie jo.

Po to liūdnai prikiša jam prie veido pauostyti violetines gėles oranžiniais ir sidabriniais taškeliais. Akimirkai jų akys susi­ tinka.

Depresija ir santykiai: kada atsisveikinti

Jos akys įprastesnės spalvos —gelsvai rudos, kiek įžūlokos ir išdykėliškos, nors ji nesišypso. Prikiša puokštę keliais coliais ar­ čiau. Jis pauosto, linkteli; paskui, tarsi tai būtų tuščias laiko švais­ tymas, apsisuka ir užšoka ant arklio, taip pat vikriai ir grakščiai laikydamas pusiausvyrą kaip anksčiau, nepaleisdamas kito arklio pavadžio.

Mergina dar žiūri, kaip jis sėdi, po to suveržia ir vėl atleidžia drobinę šerpę, užsitraukia ją ant burnos. Rūpestingai už­ kiša našlaites už baltos drobės krašto po šnervėmis. Ateina vyriškis karišku švarku vesdamas nešulinį arklį —aukš­ čiau buvo sustojęs šalia jo nusišlapinti, —pasiima savo arklį iš vyro odine striuke ir vėl pririša virvę.