Bakstelėjęs sprendimas svorio metimo apžvalgoms.

Nereikėtų tikėtis, kad numesite svorio, bėgdami kartą per savaitę penkias minutes. Kabutės šiuo atveju būtinos, nes ji įstengė parašyti vieną vienintelę devy­ nių puslapių detektyvinę istoriją, kurioje žudikė pasirodė besanti pagrindinės veikėjos jaunesnė sesė vardu Emilija.

Bet bakstelėjęs sprendimas svorio metimo apžvalgoms lystėje labiausiai neapkęsdavau ryškios rytmečio šviesos šeštadieniais, po aštuntos valandos. Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje mano tėvo dėdė atidarė Bleirų knygyną toje pačioje vietoje, kur jis yra ir šiandien, šiaurinėje Greit Roudo pusėje, Aktone, Masačū­ setse.

Šiaip ar taip, vos tik ūgtelėjau ir įgijau teisę dirbti, tam tikromis savaitės dienomis po pamokų ir šeštadieniais turė­ davau apskambinti užsakovus. Man atiteko šeštadieniai, nes Mari užsigeidė dirbti sekma­ dieniais. Mes dar nupirkome dvigubą porciją šokoladinių ledų tėvams ir jie tirpo, kol įsitaisiusios ant džipo variklio dangčio dorojome savuosius - tokius gaivius karštą vasaros dieną.

Grietininius ledus su vaisiais ir riešutais, užpiltus sirupu. Mes guodėmės viena kitai, kad turime dirbti knygyne ir kad mama amžinai pritarkuoja parmezano ant bulvių. Mari prisipažino, kad bakstelėjęs sprendimas svorio metimo apžvalgoms žolę. Aš pažadėjau nieko nesakyti tė­ vams. Paskui ji pasiteiravo, ar kada nors bučiavausi, ir aš nusisukau, kad veidas neišduotų atsakymo. Ji mūvėjo rusvai žalsvus šortus ir tamsiai mėlynus pra- sagstytus marškinius, dvi plonytės auksinės grandinėlės lei­ dosi žemyn į griovelį tarp krūtų.

Ji niekada neužsisegdavo palaidinės iki pat viršaus. Visada prasegdavo viena saga žemiau, nei derėtų. Jaudinausi ne dėl to, kad esu kitokia nei visi, bet kad esu kitokia nei ji.

Tą akimirką ir tą vakarą aš būčiau patikėjusi viskuo, ką porino sesuo. Netrukus prasidėjo mokslo metai ir aš kiekvieną dieną lankiau pamokas tame pačiame pastate kaip Mari, vakarais mudvi prasilenkdavome mūsų namų koridoriuose, o die­ nomis mokykloje laikėmės atstu lyg priešai per paliaubas. Todėl galite suprasti mano nuostabą, kai vieną šeštadie­ nio rytą tada mokiausi devintoje klasėje pakirdau dešimt minučių po aštuonių ir sužinojau, kad tądien nereikės dirbti Bleirų knygyne.

Palikau ant bufeto penkiasdešimt dolerių.

Taylor Jenkins Reid - Vienintele (Tikra) Meile 2020 LT

Bet jeigu džinsai kainuos daugiau, skirtumą teks susimokėti pačiai. Man išties verkiant reikėjo naujų džinsų, nes numesti svorio greitai bandelės viršų senus pratryniau iki skylių. Paprastai gaudavau juos per kiekvienas Kalėdas, bet pastaruoju metu tapau tokia išranki ir taip ner­ vinausi mintydama, bakstelėjęs sprendimas svorio metimo apžvalgoms jie turėtų būti, kad mama neteko kantrybės.

Ne per seniausiai mudvi porą sykių važiavome pirkti džinsų ir abu kartus po parduotuvėse praleistos geros valandos sugrįžome nieko nepešusios, o mama iš paskuti­ niųjų stengėsi nerodyti nepasitenkinimo.

KAIP NUMESTI SVORIO? 5 paslaptys iš Los Andželo grožio mokyklos…

Mamos pasiūlymas mane nustebino. Bet galiausiai aš tapau tokia nepakenčiama, kad ji panoro įsūdyti mane kam nors kitam. Ypač šeštadienį. Susinervinau, kad būsiu viską sugadinusi. Jo vardas Šernas, - atsakė mama. Šernas mokėsi mūsų mokykloje, aukštesnėje klasėje. Kartą jis užsuko į knygyną ir pasiprašė priimamas į darbą, nors mums nereikėjo darbuotojų, o dauguma paauglių veržėsi dirb­ ti kitoje mūsų gatvėje esančioje parduotuvėje, prekiaujančioje kompaktiniais diskais.

Bėgimas trasoje norint numesti svorio vyrams. Apie labiausiai fizinį aktyvumą.

Šiaip ar taip, mano tėvai išsykjį priėmė. Kaip galėjau leisti sau žavėtis tuo, kuo žavisi ji?

Bet dėl tokio mąstymo mano draugų ratas gerokai susiaurėjo ir taip elgtis buvo paika. Mari mėgo visus ir visiems patiko Mari. Ji buvo auksinis vaikas, kuriam lemta tapti tėvų numy­ lėtiniu.

Ji skaitė suaugusiesiems skirtas knygas, rašė eilėraščius ir žavėjosi ne kino žvaigždėmis kaip mudvi su Olivija, bet literatūriniais personažais, nuo kurių mus pykino.

Kabutės šiuo atveju būtinos, nes ji įstengė parašyti vieną vienintelę devy­ nių puslapių detektyvinę istoriją, kurioje žudikė pasirodė besanti pagrindinės veikėjos jaunesnė sesė vardu Emilija. Aš perskaičiau ją ir ji man pasirodė visiškas šlamštas. Tai, kad seseriai viskas sekėsi ir ji buvo viena iš populia­ riausių mergaičių mokykloje, dar labiau sunkino mano pa­ dėtį, nes įrodė paprastą tiesą: jeigu esi graži, tave laiko kieta.

Tuo metu aš slapčiomis perskaičiau bibliotekoje beveik visų mokyklinės programos knygų apžvalgas. Bet mano kambaryje dulkėjo nuostabūs patarimai kaip numesti svorio tėvų dovanotų romanų, kurių nė neatsiverčiau.

Tad virš mano lovos margavo žurnalų viršeliai su aktoriaus Kiano Ryvso portretais, dainininkės Tori Amos muzikos albumų pristatymais, taip pat žurnalų įklijos, kurio­ se įamžinti Italijos Rivjeros ir Prancūzijos kaimelių vaizdai.

Ir niekas, dar sykį kartoju, niekas nesielgė su manimi kaip su mylimu vaiku.

• Taylor Jenkins Reid - Vienintele (Tikra) Meile LT | PDF
• Поляна была застроена невысокими двухэтажными домиками, окрашенными в приятные цвета, и ласкавшими глаз даже на ярком солнце.

Rasdavau panašių bruožų ir įtikindavau save, kad esu jų vaikas. Aš lekiu į knygyną, pasimatysime per vakarienę.

Myliu tave, brangute. Gerai praleiskite dieną. Kai tik ji uždarė duris, aš mikliai vėl atsiguliau, pasiren­ gusi mėgautis kiekviena papildoma miego minute. Gerokai po vienuoliktos Mari įsiveržė į mano kambarį ir pareiškė: Mudvi užsukome į tris parduotuves ir aš pasimatavau tuziną džinsų. Vieni buvo per daug dukslūs, kiti per daug aptempti, trečių paaukštintas liemuo netiko mano figūrai.

Kai užsitraukusi vienuoliktus džinsus išėjau iš matavi- mosi kabinos, Mari sužiuro į mane akivaizdžiai bodėdamasi. Mes ne­ trukus turėjome peržengti naujojo tūkstantmečio slenkstį ir visi, kas gyvas Naujojoje Anglijoje, rinkosi kaip tik šiuos firminius drabužius. Mari akylai nužvelgė mane, tarsi ko nors tikėdamasi. Sesuo užvertė akis į lubas. Aš taip ir padariau.

Kol bandžiau nusitraukti džinsus, Mari permetė per dureles kitus džinsus, išblukusius ir tiesius.

Mūsų pokalbis nutrūko, nes Mari tapo nebeįdomu. Aš atitraukiau užtrauktuką ir įsispraudžiau į džinsus. Kad vėl užsisegčiau užtrauktuką ir sagą, teko įtraukti pilvą. Tada atsitiesusi pažvelgiau į veidrodį, bakstelėjęs sprendimas svorio metimo apžvalgoms į vieną pusę, pas­ kui į kitą ir vos neišsinarinau kaklo, stengdamasi pamatyti, kaip atrodau iš nugaros.

Užpakalis, regis, sumažėjo, o ir krūtinė taip nebadė akių.

Mano pilvas liko plokščias, bet klubai vis platėjo. Vidutinio dydžio užpakalio ir krūtinės, kašto­ ninių plaukų, žalių akių ir tankių blakstienų. Deja, vietoj to man atiteko tėčio plaukų spalva - nei vi­ sai šviesi, nei tamsi ir pusiau rudos, pusiau žalios akys. O figūra buvo išvis savita.

Kai kartą pasiteiravau mamos, iš ko paveldėjau tokias svorio metimas branson mo ir tvirtas kojas, ji atsakė, kad, tiesą sakant, neturi supratimo.

Kalbėjo nerūpestingu tonu, nors tai buvo pats nemaloniausias dalykas iš visų, kada nors jos man pasakytų. Man patiko tik vienas bruožas - strazdanos ant dešiniojo skruosto. Vaikystėje guldydama mane miegoti mama pa­ prastai jas skaičiuodavo.

Taigi aš mylėjau savo strazdanas ir neapkenčiau užpakalio. Todėl stovėdama matavimosi kabinoje norėjau tik vieno - susirasti džinsus, kurie jį sumažintų. Ir, regis, man galiausiai pavyko. Aš išėjau iš kabinos pasiteirauti Mari nuomonės. Deja, jos niekur nesimatė. Tad teko sugrįžti atgal ir susitaikyti su mintimi, kad teks nuspręsti pačiai vienai. Aš dar sykį pasižiūrėjau į veidrodį.

Ar man patinka šitie džinsai? Pasižiūrėjau į etiketę. Trisdešimt penki doleriai. Vadinasi, dar galėsiu nusipirkti vištienos su terijakio pa­ dažu prekybos centro užkandinėje. Aš nusimoviau džinsus, nuėjau prie kasos ir susimokėjau tėvų duotais pinigais. O mainais gavau maišelį su džinsais, kurie nekėlė man neapykantos. Aš nuėjau į kosmetikos parduotuvę patikrinti, gal ji perka lūpų balzamą ar dušo želę. Ji pirko auskarus.

Mari pasiėmė grąžą, tvarkingai susidėjo į piniginę, tada pasičiupo mažutį baltą plastikinį maišelį, kuriame, be abe­ jo, gulėjo netikro aukso auskarai, paliekantys žalsvai pilkas dėmes ant ausų lazgelių.

Aš nusekiau paskui seserį, ryžtingai traukiančią pro duris į lauką, kur palikome automobilį. Mari pasisuko į mane ir žvilgtelėjo į laikrodėlį. Mes vėluojame. Mari nesiteikė atsakyti, bet to ir nereikėjo. Aš jau klusniai sekiau paskui ją prie automobilio, pasiryžusi važiuoti ten, kur ji panorės, ir daryti tai, ką palieps. Tik kai mudvi susėdome į automobilį, ji malonėjo mane informuoti: - Šiais metais Grehemas - plaukikų komandos kapitonas.

Grehemas Hjudžas. Kapitonas visų komandų, kuriose žaidžia. Kaip tik toks vaikinas, su kuriuo galėtų susitikinėti šventoji Marija iš Ak- tono. Tapo aišku, kad artimiausioje ateityje ne tik turėsiu sėdė­ ti ir stebėti nesibaigiantį penkiasdešimties metrų plaukimą laisvuoju stiliumi, bet dar ir laukti automobilyje, kol Mari su Grehemu atsibučiuos.

Tada aš, sukaupusi visą drąsą, pareiškiau: - Moki tu. Mari pasisuko į mane ir nusijuokė. Ji stebėtinai gebėjo sutrikdyti mane netgi tada, kai jau­ čiausi kaip reta pasitikinti savimi. Mari paliko mane vieną tą pačią minutę, kai tik užuo­ dėme chloro kvapą. Taigi bakstelėjęs sprendimas svorio metimo apžvalgoms įsitaisiau tribūnoje ir mėginau nusiteikti kuo smagiau.

Bet uždaras baseinas buvo pilnas pusnuogių tvirtai su­ dėtų mano amžiaus vaikinų ir aš nežinojau, kur dėti akis. O kai po minutės išniro, tapo aišku, kad taps nugalėtoju.